rėmėjai

Sukurta
Galerija
Žiūrėti video

Spektaklis pagal George'o Bizet ir Rodiono Ščedrino muziką

Choreografė ‒ Anželika Cholina.

Scenografė ‒ Jūratė Paulėkaitė.

Kostiumų dailininkas ‒ Juozas Statkevičius.

Asistentės ‒ Indrė Pačėsaitė, Sigita Mikalauskaitė.

 

SOLISTAI

Carmen ‒ Giedrė Zaščižinskaitė.

Don Chose ‒ Martynas Rimeikis.

Toreodoras ‒ Nerijus Tauskus, Eligijus Butkus.

 

Trukmė ‒ 1 val. 10 min.

Premjera ‒ 1998 m. spalio 10 d.

Spektaklis atnaujintas ‒ 2004 m. sausio 19 d.

 

Spektaklio istorija

© Dmitrijus Matvejevas

1998 m. kurdama pirmąją šokio spektaklio „Carmen“ versiją A. Cholina dirbo tik su keliais profesionaliais baleto artistais ‒ daugumą vaidmenų atliko dramos aktoriai. Šiame spektaklyje A. Cholina grįžo į sceną ir kaip šokėja, ir kaip artistė: pirmą kartą pati šoko Carmen 1998 m. gruodžio 29 d. Įėjusi į spektaklį iš vidaus, choreografė geriau pajuto ir Carmen, ir spektaklio dramaturginę erdvę.

2004 m. A|CH teatras šokio spektaklį „Carmen“ perėmė iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir atnaujino. Naująją „Carmen“ versiją choreografė laiko visiškai nauju kūriniu. Pasak A. Cholinos, grįžimas prie „Carmen“ suteikė galimybę patobulinti choreografinius sprendimus bei pateikti brandesnį požiūrį į šį legenda tapusį siužetą. Pakeista atlikėjų sudėtis: anksčiau spektaklyje šoko dramos aktoriai, dabar ‒ profesionalūs šokėjai.

Išsaugota Jūratės Paulėkaitės scenografija. Kadangi spektaklyje atsirado naujų scenų, Juozo Statkevičiaus kostiumus papildė  A. Cholinos studenčių Indrės Pačėsaitės ir Sigitos Mikalauskaitės sukurti kostiumai.

Apie spektaklį

Anželikos Cholinos „Carmen“ turi keletą vienas kitą sąlygojančių kulminacinių taškų, kuriuos sujungus išryškėja logiška ir blaivi istorijos tėkmė. Tai būrimo scena, kurioje per juodąją vėduoklę atskleidžiamas Carmen išskirtinumas; peštynių epizodas fabrike; susitikimas su Don Chose kalėjime; korida ir spektaklio finalas – Carmen mirtis. Įtaigus, paslankus ir vaidybiniu bei choreografiniu požiūriu erdvus yra peštynių epizodas. Jame atsiskleidžia choreografės gebėjimas minimaliomis priemonėmis kurti maksimalią emocinę įtampą, pasiduoti choreografinei improvizacijai, kuri šiuolaikinio baleto spektakliuose beveik neįmanoma. Spektaklio finale jausmų gaivalai organizuojami kryptingai, per akimirką išsakoma tai, dėl ko jis ir buvo statytas.

Įspūdingas J. Paulėkaitės sukurtas scenovaizdis. Siena su vartais, vielinės užtvaros ‒ santūri ir paveiki fabriko-kalėjimo vaizdinė metafora, apšvietimo dėka prarandanti konkretumą, tampanti šiurkščios sielos bei tramdomų jausmų išraiška.

 

Repertuaras

Artimiausiu metu spektaklis nebus rodomas.

Sukurta