Šokio spektaklis CARMEN pagal George’o Bizet-Rodiono Ščedrino muziką.
Choreografė – Anželika Cholina.
Scenografė – Jūratė Paulėkaitė.
Kostiumų dailininkas – Juozas Statkevičius;
asistentės - Indrė Pačėsaitė, Sigita Mikalauskaitė.
Premjera: 1998 m. spalio 10 d. LNDT Didžiojoje scenoje. Atnaujintas: 2004 m. sausio 19 d. A|CH teatre. Trukmė: 70 min.
Atnaujintame spektaklyje dalyvauja 20 artistų: LMTA aktorių-šokėjų specialybės studentai, magistrantai ir LNOBT baleto artistai.
Kurdama pirmąją šokio spektaklio "Carmen" versiją, A. Cholina dirbo tik su keliais profesionaliais baleto artistais, daugumą vaidmenų kūrė dramos aktoriai. Šiame spektaklyje A. Cholina grįžo į sceną ir kaip šokėja, ir kaip artistė (pirmą kartą pati šoko Carmen 1998 m. gruodžio 29 d.), įgyvendindama, matyt, vis dar ją masinančią, nors ir slopinamą, svajonę šokti. "Įėjusi" į spektaklį iš vidaus, A. Cholina geriau pajuto ir pačią Carmen, ir savo pačios sukurtą dramaturginę spektaklio erdvę.
2004 m. A|CH teatras perėmė iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro šokio spektaklį "Carmen" ir jį atnaujino. Naujoji Anželikos Cholinos spektaklio "Carmen" versija pačiai choreografei yra visiškai naujas darbas, suteikęs jai galimybę dar kartą grįžti prie neišsemiamos temos, ištaisyti per 5 metus nuo pirmosios premjeros paaiškėjusias klaidas, patobulinti choreografinius sprendimus bei pateikti brandesnį požiūrį į šį legenda tapusį siužetą. Choreografė pakeitė visą atlikėjų sudėtį - anksčiau spektaklyje šoko dramos aktoriai, dabar - šokėjai. Carmen šoka Giedrė Zaščižinskaitė, Don Chose - Martynas Rimeikis, Toreodoras - Nerijus Tauskus.
"Carmen" išsaugota Jūratės Paulėkaitės scenografija. Kadangi spektaklyje atsirado naujų scenų, Juozo Statkevičiaus kostiumus papildys A. Cholinos studenčių Indrės Pačėsaitės ir Sigitos Mikalauskaitės sukurti kostiumai.
A. Cholinos "Carmen" turi keletą vienas kitą paremiančių ir savaip paveikių kulminacinių taškų, kuriuos sujungus ryškėja pakankamai logiška ir blaivi norimos papasakoti istorijos tėkmė: būrimo scena, kurioje parodomas Carmen išskirtinumas, jai ištraukus juodąją vėduoklę; fabriko peštynių epizodas; susitikimas su Don Jose kalėjime, korida ir spektaklio finalas – Carmen mirtis. Įtaigus, paslankus ir vaidybiniu bei choreografiniu požiūriu erdvus yra peštynių epizodas, kuriame atsiskleidžia choreografės gebėjimas minimaliomis priemonėmis kurti maksimalią emocinę įtampą, "atrišti rankas" choreografinei improvizacijai, kuri šiuolaikinio baleto sistemoje yra beveik neįmanoma. Panašios įtampos yra ir spektaklio finale, kur jausmų gaivalai organizuojami kryptingai ir per akimirką pajėgiama išsakyti tai, dėl ko ir buvo statytas visas spektaklis. Įdomus "Carmen" scenovaizdis – sėkmingas dailininkės Jūratės Paulėkaitės sprendimas.
Siena su vartais, vielinės užtvaros – santūri ir paveiki fabriko-kalėjimo vaizdinė metafora, apšvietimo dėka prarandanti konkretumą, buitišką apčiuopiamumą, tampanti šiurkščios sielos bei tramdomų jausmų buveine. Sienos viršuje kiek dešiniau įkomponuoti ažūriški vienas kitame mažėjantys apskritimai sukuria reto įtaigumo vaizdus – plastiškai ir prasmės požiūriu turiningus, papildančius stilizuotą spektaklio atmosferą.
